„Kas buvo arti – nutolo, o kas išnyko – tapo tikrove“, – rašė vokiečių rašytojas Johanas Volfgangas Gėtė. Kalvelių „Aušros“ gimnazijos mokiniai ir mokytoja Daiva Pugačioviene VRSCB Kalvelių padalinyje organizuodami edukaciją „Gyvenimo skoniai su rašytoja Sara Poisson“ siekia, kad tai, kas arti, dar labiau priartėtų.
Spalio 13 dieną vyko susitikimas su poete, prozininke, eseiste, žurnaliste Sara Poisson (tikrasis vardas – Rasa Čergelienė), kuri gyvena vos už dešimties kilometrų nuo Kalvelių, tačiau iki šiol mokiniai neturėjo progos pažinti rašytojos, nebuvo skaitę jos kūrybos. Tad šis susitikimas tapo galimybe atrasti šalia gyvenantį žmogų, kurio mintys ir patirtys nugulė jau vienuolikos knygų puslapiuose.
Susitikimo pradžioje kūrėja papasakojo apie savo kilmę, santykį su seneliais, tėvais, atviravo, kodėl pasirinko rašymą, kiek iš to gauna laimės. Mokiniai turėjo progą sužinoti, kokį kūrybinį kelią nuėjo ši moteris, kur ir kaip gyvena. Šis pokalbis leido pažvelgti į rašytoją ne tik kaip į knygų autorę, bet ir kaip į žmogų, turintį savą gyvenimo istoriją.
Vėliau gimnazistai ruošėsi rašyti esė, remdamiesi Saros Poisson knygos „Šito gyvenimo skonis“ ištraukomis ir savo asmenine patirtimi. Kūrybinį impulsą mokiniai gavo ne tik iš literatūros, bet ir uostydami, ragaudami, liesdami įvairius produktus, kurių daugelis buvo aprašyti minėtoje knygoje. Mokiniai nustebo gavę visišką kūrybinę laisvę, jų neribojo nei tema, nei apimtis, nei struktūra. Vieni prisiminė vaikystę: „Buvau pas močiutę ir atvažiavo mano pusbrolis… Įlindome į aviečių krūmus ir skaniai valgėme…“ „Kai dar buvau visai maža, kiekvieną rudenį su šeima kasdavome bulves…“ „Pradinėse klasėse valgiau svarainius iš mokyklos teritorijos“, kiti filosofavo: „Mano gyvenimas kaip pipiras, kuris gali būti ir saldus, ir aštrus“ „Medus lipnus kaip mūsų mintys“, ironizavo: „Viskas. Baikime rašyti apie maistą, nes alkani žmonės visą knygą išteplios savo seilėmis“. Buvo ir tokių, kurie fiksavo dabarties laiką: „Avietės su medumi labai skanu. Dabar valgau tai“ „Pipiras, kurį paėmiau, nebuvo tikrai aštrus“. Šie trumpi tekstai atskleidė, kad kūryba gali prasidėti nuo paprasčiausio dalyko – avietės skonio, medaus lipnumo, pipiro aštrumo ar netikėtai iš atminties išnyrančio vaikystės vaizdo. Tereikia stabtelėti, pajusti aplinką, įsiklausyti į save ir leisti mintims virsti žodžiais.
Galbūt po šio susitikimo kas nors dažniau atsivers dienoraštį, užrašys mintį telefono užrašinėje ar išsaugos ją ant popieriaus skiautės, išdrįs pakalbinti kūrėjus – juk jie gali būti artimos sielos, atsivers bibliotekos lentynoje gulinčią knygą, kurioje atpažins save. O gal ši edukacija vieną dieną sugrįš kaip prisiminimas ir taps būsimo kūrinio pradžia.
Lietuvių kalbos ir literatūros vyresnioji mokytoja Daiva Pugačiovienė
